Žmonių žvejys

Kai Jėzus kalbėdavo, viskas tapdavo gyva. Jis neskaitė nuobodžių paskaitų, kupinų abstrakčių žodžių, bet dažnai naudodavo vaizdinius palyginimus. Mes, žmonės, mėgstame vaizdinius palyginimus. Juos lengviau įsiminti. Vaizdiniai palyginimai padeda kažką iliustruoti, ir juos lengva prisiminti – ypač tada, kai jie dar ir susiję su mūsų gyvenimu. O vaizdiniai palyginimai, kuriuos naudojo Jėzus, buvo susiję su jo klausytojais. Paimkime pavyzdžiui palyginimus apie Dangaus karalystę (Mato 13 skyrius). Visas skyrius, kuriame Jėzus vaizdinėmis priemonėmis kalba žmonėms ir savo mokiniams. Tarp klausytojų buvo daug žemdirbių, todėl jiems skirti palyginimai apie keturis skirtingus dirvožemius – žodis, kuris patenka ne tik į gerą dirvą, arba vaizdas apie priešą, kuris sėja sėklą, kuri sunaikina gerą sėklą. Be to, ten buvo ir namų šeimininkių, kurioms kaip tik pritaikytas raugo vaizdas arba žvejų tinklas, kuris, žinoma, tinka žvejams šioje vietovėje prie vadinamojo Galilėjos jūros – Genezareto ežero.

Tačiau jei dabar paklaustume, kokią metaforą Jėzus, ko gero, panaudojo pirmiausia, tai neatrodo visai taip paprasta. Ir jei jau taip klausiu, tai tikrai nė viena iš ką tik paminėtų. Tai jau tiesa. Palyginimas apie žvejų tinklą mums yra artimiausias, nes jame taip pat kalbama apie žvejybą. Dabar, žinoma, daugumai jau viskas paaiškėjo. Tai tas įvykis, kai Jėzus ėjo pro Genezareto ežerą, pamatė Petrą ir Andriejų valtyje ir jiems sušuko: „Eikite paskui mane. Aš padarysiu jus žmonių žvejais!“ Šis įvykis iš tiesų yra žinomas daugeliui iš mūsų. Tačiau manau, kad verta į jį pažvelgti dar atidžiau:

„Eikite paskui mane. Aš padarysiu jus žmonių žvejais!“

Taip rašoma Mato 4, 19, taigi tai pirmasis vaizdinys, kurį panaudojo Jėzus. Jis mato žvejus ir pateikia jiems pažįstamą vaizdinį: žvejybą. Tik jie turėjo gaudyti ne žuvis, o žmones. Iš tikrųjų juokinga, visiškai keista, sakytumėte. Žvejoti žmones? Kaip jie tai gali daryti? Jie yra žvejai, bet nė vienas iš jų to dar niekada nėra daręs.

Bet žinote, tai praktiškai buvo darbo pasiūlymas. Ir tai buvo mokymosi galimybė. Jėzus yra mokytojas, o šie du turėjo tapti jo mokiniais. Taigi jiems dar nereikėjo mokėti gaudyti žmonių. Jėzus sako: „Eikite paskui mane.“ Ir priduria: „Aš padarysiu jus žmonių žvejais!“ Taigi jie turėjo lankyti mokyklą, kurioje galėtų išmokti gaudyti žmones.

Mokytojai, mokiniai ir kitos nelaimės

Būti mokytoju, mokykla, mokiniu? Mūsų ausims tai dažnai skamba siaubingai. Juk tai reiškia nuolatinį mokymąsi, o dar yra egzaminai, be to, kai kurie mokytojai gali būti labai įkyrūs. Taip, aš tai irgi žinau. Bet šiek tiek pakalbėkime apie šiuos dalykus.

Ši mokykla nėra pradinė ar vidurinė mokykla. Ne, tai profesinė mokykla. Profesija – žmonių žvejys. Šios mokyklos tikslas – galiausiai tapti žmonių žveju. Svarbiausia – pasiekti tą tikslą. Jūs taip pat vis dar mokotės. Žinote, tai skirta jums paruošti, kad vėliau galėtumėte išmokti profesiją. Šiuo metu galite savęs paklausti: kokia nauda iš to, ką čia mokomės matematikos pamokose? Bet įsivaizduokite architektą (žmogų, kuris projektuoja namus), kuris nemoka skaičiuoti. Nieko nebūtų kaip reikiant: sienos būtų kreivos, grindys taip pat, o blogiausia – grindys galėtų įgriūti vien dėl to, kad jos nėra pritaikytos tam tikrai apkrovai. Ir visa tai dėl kelių skaičiavimo klaidų. Pasekmės būtų tragiškos.

Taigi mokykla yra būtina, kad galėtumėte įgyti profesiją, o profesija yra būtina, kad vėliau galėtumėte užsidirbti pragyvenimui, sukurti šeimą, turėti butą ar pastatyti namą, o senatvėje taip pat norėsite šiek tiek pasidžiaugti pensija – tačiau ją gausite tik tuo atveju, jei dirbsite daugelį metų.

Aš pats taip pat daugelį metų sėdėjau prie mokyklos suolo. Pirmiausia 10 metų mokiausi mokykloje, tada pridėjau dar vienerius metus, nes negalėjau rasti praktikos vietos. Po to sekė vieneri metai verslo mokykloje ir dar treji metai verslo mokykloje praktikos metu. Galiausiai buvau parengtas dirbti biure. Vėliau grįžau į mokyklą, kad išsamiai studijuočiau Bibliją. (Čia, žinoma, reikėtų paminėti ir mano paties išsilavinimą.)

Žmonių žvejys – tai darbas, kurį Jėzus mums siūlo.

Darbo skelbimas

Darbo skelbimai spausdinami laikraščiuose ir skelbiami internete. Kartą čia atsinešiau vieną iš jų. Jame nurodyta, kokio pobūdžio darbas siūlomas, kokius reikalavimus reikia atitikti, o dažnai taip pat ir tai, kas siūloma (mokymosi laikotarpiu tai dar nedaug – nedidelis mokinio atlyginimas, tačiau vėliau gali būti visai nemaža suma).

Tačiau žinote, kad nepakanka vien tik pažiūrėti į tokį darbo skelbimą, kaip šis. Ne, pirmiausia turime į jį sureaguoti. Kalbant apie darbo skelbimą laikraštyje ar internete, tai reiškia, kad pirmiausia turime susisiekti su atitinkama įmone. Tam paprastai parašoma paraiška. Pirmiausia turite išreikšti susidomėjimą darbu. Su Jėzumi yra labai panašiai. Jis taip pat siūlo darbą, bet vien to nepakanka. Žinoma, mums nereikia pirmiausia kreiptis dėl šio mokymosi, bet turime reaguoti, kai Jėzus sako: „Eikite paskui mane. Aš padarysiu jus žmonių žvejais.“

Įvairių žmonių reakcijos

Kai Jėzus kreipėsi į juos, abu vyrai sėdėjo valtyje ir metė tinklus. Kaip jie galėjo sureaguoti?

Jie galėjo pasakyti: „Koks keistuolis. Ar mes turime palikti savo vietą valtyje ir eiti paskui šį mokytoją? Ne, tikrai ne!“ Ir jie tiesiog būtų toliau metę tinklus.

Jie taip pat galėjo pasakyti: „Palauk, Jėzau, nesiskubink. Turime tiek daug darbo. Paseksime paskui tave vėliau.“ Žinote, būtent tokią reakciją Jėzus ir sulaukė. Jis sutiko įvairių žmonių:

Tada prie jo priėjo raštininkas. „Mokytojau“, – tarė jis, – „aš seksiu paskui tave, kur tik eisi.“ Jėzus atsakė: „Lapės turi savo urvus, o paukščiai – savo lizdus; bet Žmogaus Sūnus neturi kur prigulti.“ Kitas, vienas iš jo mokinių, tarė Jėzui: „Viešpatie, leisk man pirmiausia nueiti ‚namo‘ ir pasirūpinti tėvo laidotuvėmis.“ Bet Jėzus atsakė: „Sek paskui mane, o mirusiuosius tegul palaidoja jų mirusieji!“ (Mato 8:19–21)

Jėzus aiškiai išdėstė, ką reiškia būti jo mokiniu. Jis šiam raštininkui nepasakė tiesiog: „Gerai, tu nori eiti paskui mane.“ Jis jam parodė, ką iš tikrųjų reiškia mokytis pas Jį. Tai taip pat reiškia atsisakyti įvairių privilegijų, kurias žmogus turi „įprastomis“ aplinkybėmis. Lapės turi savo urvus, o paukščiai – savo lizdus. Bet Jėzus neturi vietos, kur galėtų pailsėti.

O tada antrajam vyrui, kuris pasakė, kad pirmiausia nori palaidoti savo tėvą. Žinote, šis tėvas greičiausiai dar nebuvo miręs. Iš tikrųjų jis turėjo omenyje, kad nori gauti savo paveldėjimą, o tik tada vėliau sektų Jėzumi. Tai yra, kai jo tėvas mirs ir jis turės paveldėjimą savo rankose.

Ir mes patys galime sugalvoti daugybę tokių pasiteisinimų, kol dar nesame pasirengę sekti Jėzumi (jei iš tikrųjų ketiname juo sekti). Šiandien galbūt pasakytumėte: „Jėzau, aš dar nepadariau visų namų darbų.“ Šiek tiek vėliau galbūt pasakytumėte: „Oi, aš ką tik baigiau mokslus, dabar noriu šiek tiek padirbėti ir sukurti šeimą.“ O dar šiek tiek vėliau galbūt pasakytumėte Jėzui: „Norėjau šiek tiek pasidžiaugti pensija.“ Bet Jėzus jums pasakytų: „Nesvarbu, kokie svarbūs bebūtų šie dalykai, nesislėpkite už tokių tinginių pasiteisinimų. Sekite manimi!“ Arba, kaip jis sako šiam vyrui: „Sek paskui mane, o mirusiuosius tegul palaidoja jų mirusieji!“ Mes tiksliai nežinome, kaip šie du vyrai sureagavo. Galbūt tai buvo sąmoningai palikta atvira, nes ir mes susiduriame su tokiu sprendimu, kai Jėzus mus kviečia. Turime apmąstyti, ką reiškia sekti Jėzumi, ir atitinkamai nustatyti savo prioritetus.

Simono (Petro) ir Andriejaus reakcija

Du vyrai valtyje sureagavo visiškai skirtingai. Jie paliko savo valtį. Jie puolė bėgti (nors kojinių dar nebuvo) ir sekė paskui Jėzų. Dabar tvirtinu, kad jie priėmė neabejotinai teisingą sprendimą. Taip pat ir dar dešimt kitų žmonių sekė paskui Jėzų. Kai kurie iš jų taip pat buvo žvejai

Praktika, profesinė mokykla, egzaminai

Dabar šiems dviem ir kitiems dešimčiai vyrų prasideda naujas gyvenimo etapas. Dabar jie turi mokytoją, kuris juos veda. O pamokos pasirodo esančios visai ne nuobodžios. Jie greitai supranta, kad Jėzus nėra įprastas mokytojas, kokį jie galbūt prisimena iš pradinės mokyklos. Ne, Jėzus pranoksta visus mokytojus. Buvo žmonių, kurie stebėjosi, kaip jis mokė. Vienos tokios pamokos pabaigoje (aprašytos trijuose Biblijos skyriuose) rašoma:

Kai Jėzus baigė kalbėti, minios buvo giliai sužavėtos jo mokymu, nes jis mokė juos ne taip, kaip jų raštininkai, bet su autoritetu. (Mato 7:28–29)

Jėzaus pamokos buvo įdomiausios iš visų, kur kas įdomesnės nei mano čia pateiktos.
Tačiau įdomus buvo ne tik mokymas, bet ir tai, ką Jėzus darė. Jis tai naudojo, kad parodytų, jog yra daugiau nei paprastas žmogus. Su juo raišieji staiga vėl galėjo vaikščioti, akli – matyti, o keli tūkstančiai žmonių (vien vyrų – 5000) buvo pamaitinti, nors turėjo tik 5 duonos kepalus ir 2 žuvis.

Tačiau, kaip ir profesinėje mokykloje, čia taip pat būna išbandymų. Keletą kartų buvo išbandytas mokinių pasitikėjimas Jėzumi. Dažnai jie neišlaikydavo šio išbandymo, bet kartais – išlaikydavo.

Be to, Jėzus kartais siųsdavo juos po du, įgaliojęs gydyti ligonius ir išvaryti piktąsias dvasias (Mato 6:7–13). Jis taip pat suteikė jiems galią tai daryti (kitaip tai visai nebūtų pavykę). Ir tie dvylika išėjo, gydė ligonius, išvarė demonus ir ragino žmones atsisakyti piktų darbų bei atsigręžti į Dievą. Taigi mokiniai patyrė labai praktiškas pamokas, o ne tik sėdėjo klasėje.

Apibendrinant galima pasakyti, kad tai buvo mokomoji, įdomi ir praktinė pamoka su Jėzumi. Šios pamokos jiems buvo būtinos, kad vėliau jie galėtų atlikti Jėzaus jiems patikėtą užduotį – žvejoti žmones. Jis juos rengė šiai užduočiai.

Žinote, vienas dalykas mane žavi Dieve, Jėzuje. Dievas ne tik įbruka mums popieriaus lapą, kuriame parašyta, ką turime daryti, ir palieka mus su ta užduotimi. Ne, Jis skyrė trejus metus ir investavo į tų dvylikos mokinių ugdymą.

Būtent taip Dievas elgiasi su mumis. Jis ne tik paruošia mums užduotį ir palieka mus su ja. Ne, jis nori eiti kartu su mumis.

O po mokyklos?

O kas bus baigus šią profesinę mokyklą? Gerai, Jėzus skiria laiko mums, mūsų išsilavinimui. O kas bus po tų trejų mokymosi metų? Leiskite man pasakyti: Jis mūsų nepaliks net ir tada. Visas mokymas skirtas tam, kad išmoktume Juo pasitikėti, ir tai taip pat taikoma mūsų darbui – žmonių žvejybai Jėzaus vardu. Ir ten mes liekame visiškai priklausomi nuo Jo.

Ne veltui Jėzus sako „Didžiojo įsakymo“ pradžioje – kai Jėzus išsiuntė mokinius į pasaulį, kad ateityje jie žvejotų žmones: „Man duota visa valdžia danguje ir žemėje. Eikite tad...“ (Mato 28:18–19a). Šį įsakymą turime vykdyti ne savo jėgomis, bet pasitikėdami tuo, kad JAM – Jėzui Kristui – suteikta visa valdžia.

Jėzus panaudojo kitą palyginimą, kad mus pamokytų būtent šio fakto.

„Aš esu vynmedis, o jūs – šakos. Jei kas pasilieka manyje, o aš pasilieku jame, tas duoda gausų vaisių; be manęs jūs negalite nieko padaryti“ (Jono 15, 5).

Svarbu išlaikyti ryšį su Jėzumi net ir po mokymų. Be Jo negalime duoti vaisių, net žmonių žvejyba neįmanoma be Jo „buvimo“. Jėzus gyvena tuose, kurie nori Juo sekti, Jis mus tuo užtikrina.

Pabaigos mintys

Žmonės bus išgelbėti iš tamsos ir ateis į šviesą, žmonės bus išgelbėti nuo mirties ir suras tikrą gyvenimą su Juo – tai yra pagrindiniai Dievo rūpesčiai. Jis nenori, kad net ir vienas žmogus būtų prarastas. Štai kodėl skelbime, kuriuo kviečiami Jo mokiniai, rašoma: „Eikite paskui mane. Aš padarysiu jus žmonių žvejais!“ Mes galime dalyvauti šiame svarbiausiame Dievo plane, skirtame visiems žmonėms, mokydamiesi būti žmonių žvejais ir savo ruožtu atvedant žmones pas Jėzų. Šie žmonės neskęsta ežere ar upėje, bet jie skęsta savo kaltės ir nuodėmės jūroje, jei nepatiria Dievo atleidimo. Štai kodėl Jėzui reikalingas šis vaizdinys. Štai kodėl ši ištrauka yra pačioje pradžioje, kai Jis pašaukė savo mokinius. Vėliau, Mato evangelijos pabaigoje, ratas vėl užsidaro – ten, kur Jėzus siunčia mokinius į pasaulį. Ir ši misija baigsis tik su Jėzaus Kristaus sugrįžimu. Iki tol mes esame raginami ten, kur gyvename, kur mokomės ir kur dirbame, atversti žmones Jėzui.