Ramus laikas su Martynu Liuteriu

Ramus laikas

Su Marino Liuterio mintimis

Vietoj įžangos: "Biblija nenori, kad ją tyrinėjantis žmogus aiškintųsi pagal savo supratimą. Priešingai, ji nori mokyti savo turinio ir valios tą, kuris ją studijuoja" (Liuteris) "Tačiau dalykas, Šventojo Rašto suma, yra ne kas kita, kaip nusidėjėlio išteisinimo Evangelija, kurią Liuteris girdėjo iš Šventojo Rašto kaip Dievo balsą ir kuri išplėšė jį iš įstatymo pragaro bei sukūrė naujam gyvenimui. Todėl Liuteris apie kiekvieną Šventojo Rašto ištrauką pirmiausia klausia, kokia šviesa į ją krinta iš Evangelijos, ar čia kalbama apie malonę, ar apie Dievo rūstybę; tik paskui jis teiraujasi pažodinės prasmės, kylančios iš svetimos kalbos. Taigi Liuteris neišprievartavo Šventojo Rašto, bet laikė jį tuo, kuo jis nori būti: apreiškimo liudijimu, Dievo balsu. Taigi Liuteris eina per Šventąjį Raštą kaip klausytojas; jo milžiniško miško medžiai meta savo vaisius tam, kuris juos purto. Liuteris visur žino, kad į jį kreipiamasi; jis kovoja ir kenčia, džiaugiasi ir džiūgauja, miršta ir nugali kartu su protėviais ir pranašais, su apaštalais ir kraujo liudytojais; jis visada tuo pat metu yra nusidėjėlis ir išteisintasis, išbandytas ir nuostabiai paguostas, nugalėtasis ir pakylėtasis. Iš viso Šventojo Rašto į jį skamba Kristaus pažadas ir išsipildymas Kristuje;..." (H. Fauselis, D. Martinas Liuteris, hänssler, p. 218) Tegul Viešpats šią savaitę panašiai naujai susitinka su jumis per savo nepakartojamą Žodį.
Pastaba: Man buvo labai svarbu leisti jums pasidalyti Liuterio gyvenimu ir jo tikėjimu. Todėl daugybė citatų. Tiesą sakant, kad suvoktumėte didžiulį pokytį, pirmiausia turėtumėte atsidurti to meto politinėse ir religinėse (ne)sąlygose. Tačiau pirmiausia vertinkite Biblijos teksto klausymąsi ir Šventosios Dvasios kalbėjimą - tik tada skirkite laiko kitiems dalykams. Jei tai darysite visa širdimi ir uoliai ieškosite JOS, reformacija įvyks ir jūsų gyvenime. "Nėra didesnio dalyko už tai, kad galime tikėti, jog Dievas mums kalba. Jei tuo tikėtume, jau būtume palaiminti" (Liuteris) Tai, ko niekas negali užsitarnauti, Dievas savo gerumu duoda: Jis mus priima, nes Jėzus Kristus mus atpirko. Kad išpirktų mūsų kaltę (nuodėmę), Dievas pasiuntė savo Sūnų nukraujuoti už mus ant kryžiaus. Rom. 3:24-25

Visa savaitė

Sekmadienis: Kur galiu rasti maloningą Dievą

Liuteris, būdamas jaunas studentas, gyveno audringą gyvenimą, kaip ir dauguma to meto žmonių. Iki tos dienos, kai į jį vos netrenkė žaibas. Nuo tada jis stengėsi patikti Dievui. Nieko nelaukdamas įstojo į vienuolyną ir iki kraštutinumo save baudė. Jis desperatiškai ieškojo "maloningojo" Dievo! Nuodėmės našta atėmė iš jo bet kokį poilsį ir džiaugsmą. Tačiau vienu metu Dievas, studijuodamas Laišką romiečiams (Rom 1, 17), atvėrė jam akis: "O teisusis gyvens tikėjimu"

Perskaitykite Rom 6, 1-14

• Ar esate patyrę šį nuostabų išlaisvinimą savo gyvenime? Ar prisimenate išlaisvinimą, kai jūsų siela išėjo iš kankinančio kalėjimo, kai buvote išlaisvinti iš bedievystės, iš maišto prieš Dievą, iš didžiulės nuodėmės galios, iš Šėtono ir jo kankintojų?
• Kur stovite šiandien? Ant ko statote savo teisumą? Kaip tai pasireiškia jūsų kasdieniame gyvenime, jūsų jausmuose, valioje, santykiuose, mintyse ir veiksmuose? (Taip pat žr. priede esančią N. Andersono lentelę)
• Ant ko statote savo teisumą? - Pavyzdžiui, savo naryste bažnyčioje, vadovavimu jaunimui, daugiau ar mažiau geru gyvenimu ar ... (plg. Fil 3, 7-9) Ką reiškia tikėjimas? Ar sutinkate su Liuteriu: "Du dalykai priklauso vienas kitam - tikėjimas ir Dievas" Ir: "Tai, į ką tu dedi savo širdį ir kuo pasikliauni savo gyvenimu, iš tikrųjų yra tavo Dievas. Taigi turėti Dievą yra ne kas kita, kaip tai, kuo visiškai pasitikite"

"Dievo teisingumas" Liuteriui nebuvo svetimas, tačiau jis "nekentė" šio žodžio kartu su Dievu, "kuris yra teisingas ir baudžia nusidėjėlius bei neteisiuosius" Juk prieš jį jis niekada negalėjo pasiekti tobulo gyvenimo užtikrintumo" ... "Tai mane privedė beveik iki pamišimo. Sąžinėje buvau visiškai sutrikęs. Nors tai man teikė bet ką, tik ne džiaugsmą, vis iš naujo kovojau su šiuo žodžiu (Rom 1, 17). Buvau pasiryžęs išsiaiškinti, ką Paulius turėjo omenyje. Galiausiai Dievas pasigailėjo! Po kelių dienų ir naktų apmąstymų man paaiškėjo: atradau, kaip šie žodžiai susiję vienas su kitu, taigi, kaip juos reikia suprasti. "Dievo teisumas apsireiškia per Evangeliją, kaip parašyta: "Kas teisus, tas gyvas tikėjimu" Dabar supratau, ką reiškia ,,Dievo teisumas": tai dovana, kuri padaro žmogų teisų, todėl jis gali gyventi tikėjimu į Dievą. Ir būtent šis paslėptas ryšys atsiskleidžia Evangelijoje"1

|

Pirmadienis: Apie krikščionio laisvę

"Joks popiežius, joks vyskupas, apskritai joks žmogus neturi teisės diktuoti krikščioniui nė vieno žodžio."2

Neilgai trukus "paprasti žmonės" neteisingai pritaikė šiuos teiginius. Kilo kruvinas valstiečių sukilimas prieš visas valdžios institucijas, kuriam vadovavo "rojus" Thomas Müntzeris. Nesuprasta laisvė - ar ji egzistuoja mūsų šalyje? Vieną rūkyti, vieną gerti, truputį sekso, nežiūrėti į (gatvės) įstatymus taip rimtai, ... - STOP - mes nenorime jokių moralės pamokymų! Esame laisvi, apsišvietę krikščionys, o ne nesvetingi fanatikai.

Atidžiai perskaitykite Rom 8, 1-17:

Iš kur (arba iš kur ne)

Kuo (arba kuo ne) esate išlaisvinti JŪS, kaip Dievo vaikas?

Kodėl (arba dėl ko ne)

"Skirtumas tarp ribotos Aš-žmogaus laisvės ir visiškos Kristaus-žmogaus laisvės yra vergovės skirtumas. Aš-žmogus siekia laisvės kaip vergijos, tačiau lieka prisirišęs prie savęs, o Kristus-žmogus žino, kad yra prisirišęs prie Kristaus. Būtent jame jis atpažįsta savo laisvę: gelbstinčią prieigą prie gyvenimo tikrumo. Pirmoji tikrovė yra liūdna, o antroji - džiaugsmingas įvykis: "Jei tai nėra retas džiaugsmingas sandėris! Turtingas, nepakartojamas, nuoširdus jaunikis Kristus veda vargšę, paniekintą, pražuvusią paleistuvę. Šitaip jis ištraukia ją iš jos vargo ir atveria jai naują gyvenimą"3

"Laisvė perkelia žmogų, kuris tikėjimu į Kristų atranda gyvenimą, į "rojų" Pragaro pasaulio su jo demonizuotomis prievartomis apsuptyje Kristaus žmogus gyvena laisvėje, kuriai jį sukūrė Dievas. Jis atskleidžia prievartines demonizacijas ir išmoksta žvelgti į pasaulį - taip pat ir į save - Dievo akimis. Gyvenimą valdantys gėrio ir blogio standartai jam nebėra priemonė, kuria būtų galima suvaldyti gyvenimą. Jis netvirtina gyvenimo griežtomis taisyklėmis ir nenumaldomais dėsniais. Tačiau jis taip pat netvirtina jo gerai apibrėžtose laisvose erdvėse. Jis laikosi tikėjimo, meilės kupinos vienybės su per Kristų jam atsivėrusiu gyvenimu. Egzistencijos užtikrinimas ir pasitenkinimas gyvenimu nėra pagrindiniai rūpesčiai, kurie jį nuolat neramina. Jis žino, kad jo gyvenimas turi galutinį saugumą Dievo ištikimybėje ir globoje. Krikščioniui žmogui nereikia pirmiausia ugdyti savęs, nes jis jau viską turi: laisvę"4

"Žmogus-kristus yra laisvas tarnauti savo artimui. Tai darydamas, jis neprivalo vadovautis įstatymo reikalavimais ir savo labdara nesiekia pasaulio tobulinimo programos. Jis nėra verčiamas veikti pagal labdaros idėją. Jis gali visiškai laisva valia atsiliepti į savo artimo poreikius"5

"Štai tokia yra teisinga dvasinė, krikščioniškoji laisvė, kuri padaro širdį laisvą nuo visų nuodėmių, įstatymų ir įsakymų,

Kuri pranoksta visas kitas laisves, kaip dangus pranoksta žemę.

Duok Dieve, kad teisingai suprastume ir išsaugotume šią laisvę." (Liuteris)

Likusios savaitės dienos, žr. PDF failą

Šaltinio kreditai

Turinys ir vaizdas:

autorinės teisės: www.besj.ch